Tais gūdžiais sovietinės priespaudos laikais, kai laikinosios sostinės gatvėmis vaikščiojo rusiškos meškos ir tik bebaimiai gėjai pogrindininkai neleisdavo joms iškopinėti visą lietuviškąjį medų, kurie nekurie žmonės vartodavo kenksmingus sveikatai gėrimus. Tų gėrimų, kurie dabartiniais švieslaikiais pažymimi banderolėmis, buvo galima nusipirkti tik iki tam tikros valandos. Pavėlavusieji ieškodavo bobutės - dažniausiai garbaus amžiaus moters, labai nelegaliai pardavinėjančios stiklinėje taroje įpakuotas bakterijų išmatas. Informacijos apie bobutes viešoje erdvėje nebuvo, ir sužinoti prekybos vietą buvo galima tik iš draugų.
Tą viską prisimenu, kai dabar tenka ieškoti kokio nors maisto. Priėjau išvados, kad maistas yra dviejų rūšių - parduotuvinis ir valgomas. Pastarojo poaibį, vadinamą daržovėmis, pavyksta nusipirkti tik pas bobutes, kurias ganėtinai sunku surasti. Kartais jos stovi prie parduotuvių, kartais pasirodo turguose. Diedukai, beja, ne tokie patikimi - matyt, jie kartais panaudoja kokią naujesnę technologiją, kuri maistą padaro panašiu į parduotuvinį.
O visas šitas parašymas tik todėl, kad ką tik pas vieną bobutę nusipirkau agurkų. Valgiau juos vienus, ir buvo neapsakomai skanūs ir netgi saldūs! Tiesa, suvalgius kokius tris, jie patapo nebe taip saldžiais, tai dabar valgau su medum.:)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą