Dažai ir paukščiai

Besitvarkydami kaime, radom senų grindinių dažų. Na, tų - latviškų rudų. Maždaug dešimties - penkiolikos metų senumo. Susisluoksniavę; apačioj kieta masė, viršuj bjauriai atrodantis ir taip pat kvepiantis skystis. Tik ant durniaus pabandžiau pamaišyt... Bet per kokį pusvalandį kuo puikiausiai išsimaišė. Tokia proga sugalvojom vienam kambary perdažyt grindis.
Perdažėm ir palikom atidarą fortkę - kad vėdintųsi. Paskui kas kelios valandos vaikščiojau žiūrėt kaip džiūsta ir šiaip pasigrožėt:)
Vienos tokios vizitacijos metu pamačiau ant užuolaidos tupintį kregždžiuką. Rado pro kur įskrist, o va atgal jau neberanda kelio - trankos į stiklą.
Persigandęs. O išsigandę paukščiai daro tą patį, ką ir išsigandę žmonės, tik dažniau:).
Ant šviežiai dažytų grindų daro, leiskite pastebėti. Asmeniškai mano dažytų.
Taigi teko lapnoti per tas dažytas grindis ir gaudyti blogietį. Po eilinio brick in the glass pagavau. Štai jis - užlaužtais sparnais, bet ramus ir naglai žiūrintis:

Bet kai tik paleidau - nulėkė kaip žaibas, net nebespėjau sprunkančio nufotkint.
Taigi - pagyrimas braliukams dažų gamintojams ir pagrūmojimas paukščiams.
Bet kas tie kregždžiukai, palyginus su banditais varnėnais...