Pusryčiai medyje

Keistoki žmonės kai kurie vilniečiai - samdo kraną, kad galėtų aukštai valgyti tą, ką galima rasti ir ant žemės.
Aš taip pat liepos vidury prisimenu kilęs iš beždžionių ir dažnai pusryčiauju medžiuose. Bet tam turiu svarbių priežasčių:

Trešnės!
Įlipi medin ir valgai valgai valgai; pailsi ir vėl valgai.
Labai smagu, kad paukščiai nebesiruošia akių kapot - dingo jie kažkur, nors dar birželį lakstė tais baisiais būriais, kuriems pralekiant išsigandęs net pasilenkdavai.
Dėl to dingimo turiu net kelias (sąmokslo) teorijas. Pirma - stambūs uogų augintojai neapsikentė ir paukščius išnaikino. Antra - paukščiai rado geresnę ganyklą už mūsų sodą. Pagal trečiąją pas mus gyvena kažkokie baisūs žvėrys ar plėšrūs paukščiai, kurių strazdai bijo (variantas - bijo manęs, nesiskutusio ir nesišukavusio).

Katinai

Miesto parke, iš visų pusių apsuptam daugiabučių, vaikšto-šokinėja-skraido daugybė paukščių. Balandžiai ir strazdai kažkokie. O tuose daugiabučiuose ir aplink juos gyvena tūkstančiai katinų, kasdien kniaukiančių maisto. Bet parke - nuostabiausios medžioklės šaly - nei karto nemačiau nei vieno katino.
Išsigimsta kardadančių palikuonys.
Turbūt tik kaimuose dar yra likę tikrų katinų. Ten keliskart esu matęs juos lekiančius ar kovojančius. Kaip žaibai. Tada pagalvojau, kad jeigu pultų - niekaip neapsiginčiau ir būčiau suėstas:)

Dažai ir paukščiai

Besitvarkydami kaime, radom senų grindinių dažų. Na, tų - latviškų rudų. Maždaug dešimties - penkiolikos metų senumo. Susisluoksniavę; apačioj kieta masė, viršuj bjauriai atrodantis ir taip pat kvepiantis skystis. Tik ant durniaus pabandžiau pamaišyt... Bet per kokį pusvalandį kuo puikiausiai išsimaišė. Tokia proga sugalvojom vienam kambary perdažyt grindis.
Perdažėm ir palikom atidarą fortkę - kad vėdintųsi. Paskui kas kelios valandos vaikščiojau žiūrėt kaip džiūsta ir šiaip pasigrožėt:)
Vienos tokios vizitacijos metu pamačiau ant užuolaidos tupintį kregždžiuką. Rado pro kur įskrist, o va atgal jau neberanda kelio - trankos į stiklą.
Persigandęs. O išsigandę paukščiai daro tą patį, ką ir išsigandę žmonės, tik dažniau:).
Ant šviežiai dažytų grindų daro, leiskite pastebėti. Asmeniškai mano dažytų.
Taigi teko lapnoti per tas dažytas grindis ir gaudyti blogietį. Po eilinio brick in the glass pagavau. Štai jis - užlaužtais sparnais, bet ramus ir naglai žiūrintis:

Bet kai tik paleidau - nulėkė kaip žaibas, net nebespėjau sprunkančio nufotkint.
Taigi - pagyrimas braliukams dažų gamintojams ir pagrūmojimas paukščiams.
Bet kas tie kregždžiukai, palyginus su banditais varnėnais...